Nebemielas gyvenimas arba kur dingo mūsų puikybė?

Tenka būti šalia žmonių, kai jiems sunku. Dažnai ieškoma patarimų, kaip išspręsti iškilusias problemas. Kartais žmogus nieko neklausia. Būna, kad jaučiasi labai nelaimingas, bet nebegali įvardinti ko trūksta. Sunkiausia situacija susiklosto tuomet, kai žmogus nepaliauja vardinti kitų žmonių padarytų klaidų ir neatliktų veiksmų, bet nebemato jokios savo atsakomybės už tai, kas vyksta jo paties gyvenime. Kraštutinumas pasiekiamas tada, kai kaltinimai aplinkiniams liejasi per kraštus, o nebejaučiama nė menkiausia asmeninė kaltė. Kaip ateinama į šią būseną, ir kas gali padėti žmogui iš jos pakilti?

Kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija unikali, tačiau yra bendražmogiškų dalykų, kurie būdingi mums visiems. Vienas tokių – bendra psichologinių problemų šaknis. Kai gyvenimas „dūžta“, visada aptinkami ryškesni arba labiau užslėpti puikybės pėdsakai. Svarbu suprasti, kad puikybė – išmėginimas kiekvienam žmogui kelyje į laimę. Ji turi daugybę veidų ir visada pastoja kelią į esminį psichologinių problemų sprendimą. Apie puikybę daug parašyta ir pasakyta teologinėje literatūroje, tačiau šis  terminas, galime drąsiai pasakyti, pamirštas psichologijoje.  

Terminai yra skirti apibūdinti daiktus ar reiškinius, jų prigimtį. Sąvokos – tai realybės pažinimo vaisius. Kas įvyksta, jei terminai neatrandami arba tampa nenaudojami? Galime sakyti, kad atmetama tam tikra realybės dalis. Tačiau ji nuo to nepasikeičia. Nenaudodami daikto ar reiškinio pavadinimo negalime apie jį mąstyti, ko pasekoje kai kurie dalykai tampa sunkiau atpažįstami arba visai neatpažįstami. Tai – problema, kuri tampa dar didesnė tada, kai pakeisdami pavadinimą iškreipiame prasmę. Kraštutiniu atveju vengtiną padarome trokštamu arba atvirkščiai.

Pasižiūrėkime, ką apie puikybę (angl. pride) sako Merriam–Webster žodynas? Kalbant apie šio žodžio istorinę perspektyvą, rašoma: „Puikybė yra žodis, kurio prasmė ne kartą pakito. Greta funkcinio pokyčio (įgyjama nauja kalbos dalis) ir semantinio nuslydimo (angl. drift) (vartojimo evoliucija, kuri įtakojo pakeistą žodžio prasmę), kas yra įprasta daugeliui žodžių anglų kalboje, puikybė patyrė kelis subtilius pokyčius, vienas iš kurių vyksta būtent dabar. Realiu laiku vykstantis kalbos pokytis!“ Toliau paaiškinama, kad veiksmažodinė šio žodžio forma, lietuviškai būtų puikuotis, naudojama nuo XIII a., tuo tarpu kai daiktavardinė forma – puikybė – turi žymiai senesnę vartojimo tradiciją. „Savo pradine prasme puikybė nebuvo kažkas, kuo būtų galima puikuotis, nes ji turėjo „netvarkingos savigarbos“ ir „nepagrįsto pasipūtimo dėl pranašumo“ prasmę,“ – rašoma žodyne.

Puikybė – ne viena kryptimi kintantis terminas. Tenka pripažinti, kad tikrai ne paskutinį indėlį į šio termino suvokimo pokytį padarė pati psichologija. Vienas iš pirmųjų psichologų William James XIX a. pabaigoje pristatė naują sąvoką – savigarba (angl. self-esteem). Savigarbą jis apibūdino kaip santykį tarp  patiriamos sėkmės ir nesėkmės tam asmeniui svarbiose gyvenimo srityse. W. James mintis buvo, kad kuo daugiau sėkmės ir mažiau nesėkmės asmuo patiria, tuo jo savigarba aukštesnė. Šio apibrėžimo turinyje nebuvo numatyta gilesnė žmogaus išsikeltų tikslų analizė, todėl naujoji sąvoka apėmė viską, ko konkretus žmogus siekė. Savigarbai buvo suteiktas, sakytume, psichologinio sveikatingumo matmens statusas, tačiau jos esmėje atsidūrė ir noras būti pirmam, niekada nepatirti pralaimėjimo, egocentriškumas plačiąja prasme. Įteisintas aukštos savigarbos kaip psichologinio sveikatingumo siekis tuo pačiu klojo pamatus įteisinimui to, kas nuo seno buvo vadinama puikybe bei rekomenduojama vengti.

Daug XX a. dešimtmečių buvo ieškoma būdų, kaip įkvėpti žmogui pasitikėjimo savimi ir pakelti jo savigarbą. Savigarbos kėlimas tapo savotišku naujos visuomenės ugdymo pagrindu. Tuo tarpu lygiagrečiai vis daugėjo nerimo bei emocijų nevaldymo sukeltų sunkumų, augo naujų atsipalaidavimo technikų bei raminamų vaistų poreikis. Palyginti nesenai buvo iš esmės suabejota turiniu to, ką prieš šimtmetį pavadinome savigarba. Palaipsniui stiprėjo naujų tyrimų duomenimis paremtas supratimas, kad tai, ką pavadinome savigarba, savyje talpina kažką iš esmės žalingo žmogaus prigimčiai.

XXI a pradžioje daugėjo abejojančių savigarbos koncepcijos teisingumu. Antai žymus psichoterapeutas Albert Ellis ne kartą išsakė savo abejones, kiek savigarbos filosofijos nauda yra didesnė už jos padaromą žalą. Jis atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu skatinamas savanaudiškas, perfekcionistinis bei  išdidus mąstymas.  Šiandienos psichologija jau dalinai atpažįsta ir pripažįsta, kad savigarba yra nevienalytė. Ją sudaro bent dvi (autentiška ir narcisistinė), o kai kurių autorių nuomone – net trys dalys. Sutariama, kad viena iš jų yra iškreipianti žmogaus raidą ir labai žalinga socialiniam gyvenimui. „Savigarba“, kurios pagrindą sudaro savęs išaukštinimas ir aplinkinių nuvertinimas, veda į egoizmą, empatiškumo ir gyvenimo džiaugsmo praradimą, pyktį ir agresyvumą. Natūralu jausti pasitenkinimą, kai atliekame darbus ar įgyjame kažką ko siekėme, tačiau klaidinga yra sutapatinti save su šiais dalykais arba pasiekimais.    Sakau „dalinai atpažįsta ir pripažįsta“, nes vis dar labai trūksta aiškesnio įvertinimo. Štai APA (Amerikos psichologų asociacijos) žodyne savigarba (angl. self-esteem) apibrėžiama kaip teigiamas savęs suvokimas. Išsakoma mintis, kad kuo pozityviau pats žmogus bei jį supantys aplinkiniai, vertina jo kūno bei proto pasiekimus ir jų atnešamą sėkmę gyvenime, tuo aukštesnė bus savivertė (terminas kylantis iš savigarbos). Teigiama, kad pagrįstai aukšta savivertė yra laikoma svarbia psichinio sveikatingumo prielaida, tuo tarpu kai žema savivertė bei savęs nuvertinimas yra  depresijai būdingas simptomas. Šiame apibrėžime neaptinkame jokios užuominos apie galimus „aukštos savigarbos“ pavojus.

Čia susiduriame su vienu, mano manymu, labai reikšmingu prieštaravimu tarp teorijos ir realaus gyvenimo. Norint jį aptarti reikėtų įvardinti, ką vadiname žmogaus psichiniu sveikatingumu? Mano manymu, pakili nuotaika, pasitikėjimas savo jėgomis, puikūs veiklos rezultatai, tikslų pasiekimas, sėkmė bei fizinis patrauklumas nėra psichinio žmogaus sveikatingumo kriterijai. Remdamasis savo praktika galiu teigti, kad žmogaus psichinį sveikatingumą nusako jo gebėjimas atjausti ir atleisti, mylėti ir aukotis, tikėti ir viltis. Neaptikau, kad šių savybių formavimąsi reikšmingai įtakotų tai, ką vadiname aukšta savigarba. Priešingai. Šios savybės dažniau įgyjamos per savo trapumo, ribotumo ir baigtinumo išgyvenimus. Keista, bet šie išgyvenimai atrodo netgi galėtų būti labiau sietini su žema savigarba... Tai kaip čia yra? Iš ties, stebėtinai slidi riba tarp to, ką vadiname depresija, ir to, kas yra viltis. Abi būsenos apima kontrolės neturėjimą, tik depresijos atveju kontrolės netenkama – ji prarandama prieš savo valią, o antru atveju mokomasi jos atsisakyti ir paleisti savo valia. Man regis, depresiškumas yra apie savęs kaupimą ir iš to kylantį stygių, o viltingumas – apie savęs išdalinimą ir iš to kylantį pilnumą.

Puikybės veikimo mechanizmas visada veikia per žmogaus silpniausią vietą – jo norą spręsti pačiam ir kontroliuoti. Daug kartų populiariuose straipsniuose skaitėme siūlomas laimingo gyvenimo nuostatas: „Aš moku“, „Aš galiu“, „Aš pasieksiu“, „Aš noriu“ ir pan., tačiau dauguma šių straipsnių nekalba apie tokio mąstymo „šalutinius poveikius“ bei kaip nuo jų apsisaugoti.

IV a. dykumų vienuoliai žinojo, kad vienintelis būdas kovoti su puikybe – tai atsisakyti savęs kaip reikšmingiausio savo paties gyvenime. Pats žmogus negali įveikti puikybės, nes net ir patirdamas tam tikras pergales bus tuoj pat gundomas tuo didžiuotis ir nugrims į dar didesnę puikybę. Kovoje su puikybe būtina nuolankumo dorybė, kuri būdama Dievo dovana, skatina Jo šauktis, nusižeminti ir prašyti pagalbos. Prašyti pagalbos ne dėl savo nuopelnų, nes jų nėra, o dėl vienintelio galinčio išgelbėti dvasinės tikrovės elemento – begalinio Dievo gailestingumo. Žmogus, galime sakyti, leidžiasi Dievo keliamas iš puikybės bedugnės tol, kol suvokia savo visišką ribotumą ir pažeidžiamumą. Tai yra jo laisvos valios aktas, kuris nepaprastai svarbus išgelbėjimui.  

Čia iškyla kitas labai svarbus klausimas. O kaip tuomet žmogui, jei jis yra toks bejėgis, judėti gyvenime į priekį? Kaip džiaugtis? Kokią laikyseną turėti atžvilgiu tų dalykų, kuriuos nusako savigarbos ir savivertės terminai, savo gebėjimų ir talentų atžvilgiu? Juos būtina priimti, nes ignoravimas vėlgi atveda į tą pačią puikybę per nuostatą „atmesiu visa tai savo valios pastangomis“. Vienintelis sveikas būdas visa tai priimti yra dėkingumas. Tai yra naudojimasis suteiktomis galimybėmis kaip dovanomis, kurių nenusipelnei, bet esi gavęs. Štai – kelias į gyvenimo pilnatvę! Toks yra sudėtingas nuolankumo kelias, kuriuo, jei žmogus leidžiasi, jį veda pats Dievas. Šiame kelyje toje pačioje dėkingumo dvasioje tiek įgijimus, tiek praradimus mokomasi priimti kaip laikinus, kaip Dievo dovanas, kurių galutinis tikslas viršija viso suvokiamo gyvenimo perspektyvą. Šitoks nuolankumas suteikia tvirtą pagrindą kovoje su puikybe.

Atkreiptinas dėmesys, kad sekuliarizuotos psichologinės pagalbos realybėje žmogus dažniausiai mokomas remtis į savo trapų savivokos ir savivertės pamatą. Kai nenaudojama puikybės sąvoka, nereikalingas tampa ir nuolankumas. Dažnai puikybė netgi šlovinama, o nuolankumo skatinama vengti. Yra pasakymas: „nemoka gyventi“. Ne vieną kartą girdėjau tėvų nerimą balse, kai apibūdindami savo vaikus, pasakojo apie jų „per gerą dūšią“, „nemokėjimą meluoti“, „nepaisymą savęs“ ir panašius dalykus...  Žinome, kad patirdami panašius išbandymus vieni žmonės išlieka mažiau jų paveikti nei kiti. Egzistuoja atsparumo psichologinėms traumoms kriterijus. Man atrodo, kad jo esmė – neprisiimti atsakomybės už tai, ko negali kontroliuoti, neviršyti atsakomybės už tai, ką gali nuspręsti, ir turėti požiūrį, kad nesėkmės gyvenime išeina į gera. Puikybė tam iš esmės priešinasi. Ji žmogų pririša prie jo pastangų, pasiekimų ir neteisybės pojūčio. Žmogus raginamas būti atsakingu už viską, nepriimti savo galimybių ribų, o nesėkmes traktuoti kaip negrįžtamus pralaimėjimus. Puikybės viršūnėje randasi Dievo paneigimas ir Jo savybių priskyrimas sau.  Jei esu pagrindinis ir vienintelis savo gyvenimo režisierius, o širdyje jaučiu tuštumą ir nerimą dėl nesėkmių, tai kyla natūralus noras ką nors apkaltinti. Puikybės apimtas žmogus mąsto apie kitų netobulumus ir gyvenimo neteisybę. Neišvengiamai jaučia ir didelį nepasitenkinimą savimi, kad nesugebėjo pasiimti kitokio gyvenimo.  Tikinčiam žmogui atsakomybė už savo gyvenimą per sunki našta, kad ją neštų vienas, nes pats jo nesukūrė ir negali pratęsti kiek panorėjęs. Savo ruožtu, nuolankumas moko dalintis, pripažinti ribotumą ir bėdose atrasti teigiamą prasmę. Paradoksas tame, kad kol gyvenimas yra „pagal mane“, jis gilumoje ne mano, nes jam pastoviai trūko ir trūks išbaigtumo. Kai gyvenimas yra „ne pagal mane“ jis tampa mano, nes galiu priimti jį tiesiog kaip dovaną.   

Pastebima, kad puikybės terminas po truputį, labai lėtais žingsneliais grįžta į mūsų, psichologų, profesinį žodyną. Tikriausiai tai lemia sunkumas paaiškinti kai kuriuos žmogaus psichologinius procesus, ypač tuos kurie susiję su priklausomybėmis. Verta įsiklausyti į psichoterapeuto Sam Louie mintis, kurias jis išsakė portale www.psychologytoday.com Kaip priklausomybių srityje dirbantis specialistas, jis pastebi, kad puikybė yra esminis kliuvinys, trukdantis gydytis. „Puikybė geriausiai atpažįstama teiginiuose „Galiu tai padaryti pats“, „Man nereikia pagalbos“ arba „Man nereikia Dievo“, – rašo S. Louie. Jis pažymi, kad puikybė  neleidžia pripažinti poreikio bendruomenės pagalbai ir ją priimti. Taip pat ji pasireiškia niekinimu tų, kurie tokios pagalbos ieško. „Didesnio nuolankumo ugdymas yra kertinis anoniminių alkoholikų dvylikos žingsnių programos principas, nes be jo joks alkoholikas negali likti blaivus“, – reziumuoja autorius.

Noriu pasidalinti dar vienu pastebėjimu. 1980 m. psichologas Robert Plutchik pristatė savo sukurtą jausmų klasifikavimo sistemą, kurią pavadino emocijų ratu. Tikriausiai tai rimčiausias bandymas sudėlioti pagrindinius žmogaus jausmus į sistemą, kurioje galima matyti jų tarpusavio ryšius. Nesiimsiu spręsti dėl šio darbo sėkmingumo, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad R. Plutchik rado vietą ir puikybės (angl. pride) terminui. Puikybė arba, kalbant apie jausmus, išdidumas, jo schemoje pažymėtas kaip išvestinis iš pykčio ir džiaugsmo. Apibendrindami sakytume, kad puikybė – tai iš pykčio kylantis džiaugsmas. Šioje vietoje savaime iškyla lietuviškas žodis piktdžiuga. Nežinau, ar ji gali būti įvardinta kaip esminė puikybės savybė, tačiau tikrai sunku būtų paneigti, kad piktdžiuga gali būti pastebima daugelyje puikybės epizodų.

Kaip galėtume gydytis nuo puikybės ligos, kuri slaptoje skurdina mūsų gyvenimo šaknis, neleisdama maitintis? Iš tiesų patiriame daug nerimo, pykčio, liūdesio. Dykumų tėvai perdavė savo patirtį, kurią galime atrasti išsaugotą vienuolinėse tradicijose ir Bažnyčios mokyme. Kelias į tai yra nuolankumo ugdymas. Paieškokime savo širdyse atsakymo, ar pajėgiame nuoširdžiai džiaugtis kitų žmonių sėkme? Ar pajėgiame tuo džiaugtis, kai patys išgyvename nesėkmę, liūdesį, neviltį?

Kartą vienas išmintingas kunigas man pasiūlė atrasti Šv. Brigitos nuolankumo litaniją. Likau apstulbintas šios maldos turinio. Prisipažinsiu, man jos žodžiai krito į širdį kaip į tuščią kibirą. Rodėsi galėjai girdėti, kaip skamba kiekvienas ištartas maldavimas. Ką man tai reiškia? Panašu, kad nuolankumo srityje viduje, švelniai tariant, tuštoka. O kas gyvena ten, kur negyvena nuolankumas, jau aptarėme. Dieve, stiprink jėgas remtis Tavimi ir neprarasti vilties! 

Psichologas Tomas Porutis

 
Parašykite
Paskambinkite
Žemėlapis
Apie