Atleidimo terapija

Atleidimas – yra stiprus „priešuždegiminis“ vaistas. Gaila, kad jo negaliu duoti savo klientams tiesiog išgerti kaip tabletės. Daug pasveikusių būtų. Kita vertus, gerai, kad neturiu šių vaistų, nes pats kelias į atleidimą turi savo prasmę. Ieškodami atleidimo pakeliui galime rasti dėkingumą, išmintį, nuolankumą ir daug kitų didelių dovanų. Matydami, kaip žmonės kenčia nepajėgdami atleisti, visi suvokiame koks svarbus ir kartu sunkus yra šis kelias į tikrąjį atleidimą. Tikrasis atleidimas tai laisvas ir galutinis sprendimas gyventi šiandienoje ir turėti viltį rytdienai.

Visi buvome, esame ir dar būsime kažkuriuo būdu įskaudinti. Visi patyrėme, patiriame ir dar patirsime atleidimo galimybę. Atleidimas yra prigimtinis ir natūralus žmogui veiksmas. Jei reikėtų vienu žodžiu išsakyti, kas gali padėti atleisti, rinkčiausi – netrukdyti.

Psichologo praktikoje matau, kad yra įvairūs būdai, kuriais galime trukdyti sau atleisti. Noriu trumpai juos įvardinti.

1. Mėginimas nuvertinti padarytą žalą. Tikrasis atleidimas stabdomas mėginimo nuvertinti patirtą skausmą. Sakoma, neturiu už ką atleisti, nepykstu, neprisimenu, o iš tiesų širdyje lieka daugiau ar mažiau užslėptas nusivylimas.

2. Mėginimas pervertinti patirtą žalą. Atleidimas stabdomas mėginimo padidinti ir pernelyg sureikšminti patirtą skausmą. Patirtas skausmas mintimis ir kalbomis išdidinamas, ir tokiu būdu auginami vis sunkesni jausmai.

3. Mėgavimasis neigiamais jausmais. Kyla iš patirtos žalos pervertinimo, kai atleidimas stabdomas užsidarant neigiamuose jausmuose, sakytume „užsikonservuojant“ neapykantoje. Tokią nuostatą atspindi aš niekada neatleisiu nuostatos prisiėmimas ir sąmoningas kerštavimo dvasios kurstymas.

4. Tinkamo atsiprašymo laukimas. Atleidimas stabdomas neprisiimant už jį reikiamos atsakomybės. Gali būti, kad tinkamo atsiprašymo nesulauksite niekada. Atleidimas yra dovana, nes ne veltui prašoma dovanok man ir sakoma dovanojau tau.

5. Teisuoliškumo laikysena. Atleidimas stabdomas įsitikinimo, kad pats niekada taip nepasielgčiau.

6. Atsidavimas vien laiko tėkmei. Tai noras, kad atleidimas ateitų savaime, be valios pastangų.

7. Atleidimo prasmės nematymas. Atleidimas stabdomas nuostatos, kad jis yra nereikalingas ir nieko nekeičia. Kodėl turiu atleisti, jei tai nieko neduos? Dažniausiai akcentuojama mintis Mano atleidimas nieko neduos man, tačiau pasitaiko ir mintis Mano atleidimas nieko neduos jam. Ši nuostata dažniausiai lydima nevilties ir beprasmybės potyrių.

8. Asmeninės atgailos nuvertinimas. Atleidimas stabdomas nuostatos, kad atgailauti turi tas, kuris neteisus. Kodėl turėčiau atgailauti, kai esu įskaudintas pats? Šis nusiteikimas dažniausiai paremiamas anksčiau minėto teisuoliškumo. Taip širdis uždaroma į liūdesį ir pyktį, o atleisti tampa sunku net ir sulaukus atsiprašymo.

Atleisti yra žymiai lengviau, kai netrukdome sau to padaryti. Svarbiausia yra leisti sau eiti link atleidimo. Pamėginkime kartu šiek tiek atsiverti atleidimo galimybei apsvarstydami sekančius dalykus.

1. Pripažinkime patirtą ar patiriamą skausmą bei to sukeltą žalą. Ji gali būti ne tik emocinė, bet ir moralinė, psichologinė, ekonominė ar fizinė. Leiskime sau įvardinti žmogų ar žmones, kurie tai padarė.

2. Neskubėkime ir žvelkime į viską lyg nauju, t. y. šiandienos, žvilgsniu. Galbūt jau kai kurie jausmai šiek tiek atlėgo, galbūt, žvelgiant iš šalies, patirta žala kai kuriais aspektais yra kiek mažesnė, nei galvojome būdami pačiame įvykių centre? Gal būt yra ir kitos aplinkybės, kurios kiek kitaip paaiškina tai, kas įvyko?

3. Nepasiduokime pagundai mėgautis neigiamais jausmais. Stebėkime visus savo jausmus ir mintis, tačiau kvestionuokime tuos, kurie veda link išvadų, kad atleisti yra neįmanoma.

4. Nesikliaukime lūkesčiu, kad būsime atsiprašyti. Tai nebūtinai įvyks. Svarbu suvokti, kad ramybė gali ateiti nepriklausomai nuo tolimesnių kitų žmonių veiksmų. Atleidimas netapatus pateisinimui ir jis nepaneigia teisės saugoti save nuo tolimesnių įskaudinimų.

5. Verta prisiminti, kad ir pats gyvenime esu padaręs daug klaidų. Kad ir kaip stengčiausi to išvengti, kasdien iškyla vienokių ar kitokių situacijų, kai su kitais žmonėmis pasielgiu ne taip, kaip jie iš manęs tikisi, įskaudinu juos. Galbūt ir žmoguje, kuris įskaudino mane, galiu atpažinti kai kuriuos dalykus būdingus sau?

6.  Sena išmintis sako, kad laikas gydo, ir yra teisi, tačiau jis labiau gydytų, jei ne tik lauktume, bet ir valingai ieškotume atleidimo. Kaskart kai svarstome įskaudinusią situaciją ir žmones, leiskime sau pabaigti mintimi, kad noriu kada nors galėti visa tai atleisti. Neprivalau atrasti teismo nuosprendžio, kad byla būtų baigta. Galbūt jau galiu pastebėti, kaip širdyje palengva daugėja ramybės?

7. Atleidimas yra reikalingas visų pirma man, kad galėčiau tapti laisvas nuo kito asmens sunkumų ir nuo manęs nepriklausančių įvykių. Tikras atleidimas visų pirma gydo mano paties žaizdas. Žinoma, atleisdamas gaunu progą ir svarbų vilties ženklą kitiems.

8. Tikrasis atleidimas visgi siejasi su atgaila.  Atgaila – išlaisvinantis ir įgalinantis pokyčiui veiksmas. Pripažindami savo poelgio žalą ir gailėdamiesi dėl jo, galime suteikti nuostabią gerumo pamoką sau ir aplinkiniams.

Kiek daug patirtos neteisybės slegia nuo naštos pavargusią širdį... Noriu visa tai atleisti, dovanoti, o ateinančiame naujame laike sulaukti gailestingumo bei pats patirti atlaidumą.

Psichologas Tomas Porutis

 
Parašykite
Paskambinkite
Žemėlapis
Apie