Kuo tiki jūsų psichologas?
Sunkumai – tai mūsų tikėjimo praktinis išmėginimas. Sunkumai atneša žinią, kuri yra geriausiai atpažįstama savo tikėjimu. Tiesa ta, kad netikinčių žmonių nėra, o tikėjimai randasi skirtingi. Atkreipkime dėmesį į tai, kuo tiki žmogus, kai jis sakosi netikįs į Dievą. Dažniausia tokio tikėjimo kryptis yra nukreipta į save, kai galvojame, kad visi sunkumai gali ir turi būti išsprendžiami asmeninėmis pastangomis. Ko vertas Aš, dažniausiai pamatuojama labai konkrečiais sėkmės matmenimis: finansiniu (kai galiu įsigyti tai, ko noriu), socialinio reitingo (kai žmonės man palankūs), sveikatos (kai nepatiriu fizinių ar psichinių ligų ir esu gražus kūnu), ramybės (kai moku „išjungti“ mintis, jausmus ir netgi, jei reikia, sąžinę...). Kai tokio Aš nėra arba jo netenkama, nukreiptas į save tikėjimas ragina stipriau kovoti dėl savo laimės. Kada žmogaus jėgos baigiasi, toks tikėjimas nelinkęs guosti ir skelbia „nuosprendį“, kad kaltas esi pats, nes buvai per silpnas. Aplinkiniai tuo pačiu dažniausiai kaltinami savanaudiškumu. Šis tikėjimas nepajėgia tvirtai argumentuoti, kodėl kiti turėtų tavimi pasirūpinti, ir remiasi skolos grąžinimo pareigos principu. Tai labai dažnas tikėjimo modelis, į kurio siūlomą pasaulio sampratą, galima sakyti, esame nuolat kviečiami.
Jei pajuntamas objektyvus tokio tikėjimo ribotumas ir prasmės stoka, ieškoma kažko daugiau. Kartais randama gyvenimo dėl kitų prasmė. Tai jau skamba naujai ir atveria platesnius egzistencijos horizontus. Gyvenimo dėl kitų tikėjimas atneša supratimą, kad galima duoti naudingų dalykų aplinkiniams, dėl kurių jie bus laimingesni. Atsiranda nuojauta, kad tokiu būdu patirsime džiaugsmą ir patys. Galime dalintis savo galimybėmis su pačiais artimiausiais arba apsidairyti plačiau. Savo gyvenimu galime dalintis tiek laisvalaikio, tiek ir darbinėje veikloje. Einant toliau, gali būti patiriama nuojauta, kad norima dalintis nematuojant naudos sau, be atlygio. Šis tikėjimas pasiūlo netgi tam tikrą tęstinumą į laiką, kai mūsų nebeliks. Čia prisimena posakis, kad žmogus gyvas tol, kol gyvas jo atminimas bei pastebimi atliktų darbų vaisiai.
Tačiau tai neapsaugo nuo sunkumų. Anksčiau ar vėliau susiduriama su gyvenimo realybės rėmais. Nelengva dėl kitų peržengti savo poreikius. Nelengva paleisti pastoviai išeinantį savo gyvenimą... Vis dar neatrasta tikroji gilumos ramybė. Kartais susidaro įspūdis, jog kiti žmonės žino daugiau, ir mokytoju pasirenkamas žmogus, turintis savybių, kurių stygius jaučiamas. Tuomet susiduriame su tikėjimu kito žmogaus patirtimi. Žinios semiamos iš knygų, sutinkamų liudytojų arba paties žmogaus gyvai bendraujant ir mokantis iš jo. Didelis žmonių – mokytojų pasirinkimas dažnai sąlygoja netikrumą dėl apsisprendimo. Būna, kad imamės (iš)gyventi kitų žmonių gyvenimo suvokimą, kas kreipia link savasties pametimo ir nusivylimo.
Religinio tikėjimo patirtis galėtų būti suvokiama kaip žmogaus atsivėrimas neregimai aukštesnės būties tikrovei, kai kalbame ir elgiamės jau ne nuo savęs, bet remiamės tam tikru ryšiu su ta tikrove. Religingumas – tai sekimas Dievu, kuris kviečia žmogų į naują gyvenimą bei nurodo teisingą kelią, kad galėtume jį pasiekti. Žmogus pradeda suvokti, kad ne kūnas ar apčiuopiama sėkmė šiame gyvenime yra jo tikslas. Tikrasis Aš tampa atrandamas ne per savo ar kitų patirtį, o atsiliepiant į kvietimą eiti link to, kas yra virš įprasto gyvenimo logikos ir taisyklių. Remdamiesi savo tradicija bei kasdieniu mokymu įvairių denominacijų tikintieji šiame kvietime atpažįsta Dievo veiklą santykyje su žmogumi. Kai tampa sunku, tikintys į Dievą žmonės žinome, kad visų pirma esame šaukiami ne savimi remtis, o atgaivinti savo (pasi)tikėjimą bei pagilinti religines praktikas. Esame kviečiami save viršyti, labiau atsiverti Dievo valiai ir eiti pasitikėjimo Juo keliu. Šis kelias yra pilnas išbandymų, tačiau visada veda į giluminę ir visa apimančią ramybę.
Ką atneša gyvenimo išbandymai tikinčiam Dievu žmogui? Katalikiško tikėjimo perspektyvoje gyvenimo sunkumai yra tikroji žmogaus darbinė erdvė. Esminis požymis tas, kad patirdamas sunkumus, žmogus nebegali išlikti toks pats ir yra raginamas eiti į priekį. Gyvenimo išbandymai – tai ypatingas laikas, kai išjudinti ir nestabilūs seno gyvenimo pamatai gali būti keičiami tvariais ir teikiančiais tikrąją paguodą naujo gyvenimo pamatais. Tai sunkus ir kartu didelę viltį atveriantis laikas. Katalikas raginamas naujai atrasti asmeninę maldą, dažniau dalyvauti šventų Mišių aukoje, priimti Komuniją, švęsti Sutaikinimo sakramentą, eiti į susitikimą su Jėzumi adoracijos laike, ieškoti atramos savo bendruomenėje, dvasinio pokalbio. Išgyvendami savo begalinį trapumą, mes įgauname naują galimybę pasikviesti Dievą į savo sunkumus, paprašyti Jo pagalbos. Kuo didesnis mūsų asmeninis beviltiškumas, tuo didesnė Dievo pagalbos malonė. Visi sunkumai turi savo prasmę ir išeina į naudą ieškančiam Dievo valios žmogui. Tai ne tušti žodžiai, tai – realybė, apie kurią dažnai pamirštame net patys katalikai.
Matome, kaip skirtingai aptarti požiūriai brėžia gaires į gyvenimo sunkumų išgyvenimo principus. Pradedant nuo iššūkio kautis arba žūti, tęsiant atsigręžimu į kitus žmones, ypač tuos, kuriems dar sunkiau nei tau, ieškant įkvepiančių kitų žmonių patirčių bei mokymų ir baigiant atsidavimu Dievo valiai. Psichologinio konsultavimo praktika kviečia žmogų peržiūrėti savo įsitikinimus ir augti tikėjime. Šiame procese palaipsniui ieškoma resursų kreipti žvilgsnį nuo aplinkinių įtakos į savo pasirinkimus, nuo faktų į jų prasmės suvokimą, nuo to, ko negalime pakeisti, į tai, kas priklauso nuo mūsų, nuo silpnumo – į stiprybę, nuo baimių į viltį. Psichologinis konsultavimas neišvengiamai liečia žmogaus tikėjimą, nes, pasikartosiu, nėra netikinčių žmonių, o tikėjimai randasi skirtingi.
Turbūt žinote, kad žodį psichologija sudaro du graikiškos kilmės žodžiai: psyche ir logia. Atmintyje iškyla, kaip pirmame studijų kurse buvome dėstytojų trumpai supažindinti, ką studijuoti pasirinkome. „Psyche“ reiškia sielą, o „logia“ – atstovauja mokslą. Vienu sakiniu, psichologija – tai mokslas apie sielą. Kažkaip sunkiai tuomet nuskambėjo tie žodžiai. Nelengva buvo ir apsiprasti. Juk mokslas siekia pamatuoti ir apibendrinti, o siela yra apie kažką daugiau. Ji – neišmatuojama. Po to sužinojome, ir ką šiame žodyje reiškia siela. Paaiškėjo, kad „siela“ – tai tik sutartinis antikinis žodis, galima sakyti, per romantinę klaidą pakliuvęs į psichologijos termino istoriją. Juo paprastai žymimi žmogaus asmenybės bruožai, motyvacija, elgesys, mintys ir jausmai, pažintinių procesų raida. Kartais netgi neatmestinas požiūris, kad ta „psyche“ gali tapti ir fiziologinių organizmo procesų visuma... Būsimi psichologai buvome palikti pasirinkimo laisvėje, kuris požiūris į žmogų taps mūsų darbo pagrindu. Šiandien suprantu, kad tikrai pasirinkimo laisvei reikalinga ir tikra tiesa.
Regis dažniausiai net nesusimąstydavome, ką iš tiesų žodis siela reiškė mums. Jei būsimas psichologas pasiilgsta tikrosios psyche bei prisilietimo prie žmogaus dvasingumo, jo žvilgsnis neišvengiamai krypsta į religiją. Čia labai reikalingi dėstytojai, galintys asmeniškai kalbėti apie religingumo ir psichologijos ryšį. Deja, realybėje šis ryšys dažniausiai nutylimas arba komentuojamas rezervuotai. Psichologija kartais mėgina kiekybiniais (skaičiavimo) ir kokybiniais (aprašomaisiais) metodais „sietis“ su religija. Visgi, analizuodama žmogaus religingumą kaip socialinį reiškinį, ji nepajėgia suvokti esmės. Instrumentinis požiūris į religiją iš regos lauko paleidžia esminę jos suvokimo prielaidą: tikėjimas – tai Dievo dovana. Jo veikimas žmogaus gyvenime objektyviai nepažinus moksliniais metodais. Mokslinių metodų atradimai šioje srityje tam tikrais atvejais gali būti netgi labiau skurdinantys nei praturtinantys.
Psichologija turi dvi esmines sritis, kurios yra tam tikroje juntamoje ideologinėje įtampoje. Kalbu apie mokslinio tyrimo ir filosofinę – praktinę pakraipą. Savo esmėje konsultavimo psichologija – tai filosofijos praktika. Teikdamas pagalbą žmogui, konsultantas remiasi filosofinių pažiūrų visuma į tai, kas jam yra žmogus. Manau, tai labai svarbu pabrėžti, dėl to pasikartosiu: psichologas remiasi filosofinių pažiūrų visuma į tai, kas jam yra žmogus. Net jei šioje visumoje yra pasitelkiami moksliniai faktai, jų interpretacija tebėra filosofinių pažiūrų į žmogų visuma. Mokslinė pusė neretai reikalauja iš praktines pusės sau suvokiamų įrodymų. Dažniausiai jų negauna, nes kalba skirtinga kalba. Praktikai gina žmogaus jausmus ir patirties subjektyvumą. Mokslininkų negalėjimas pripažinti, kad ne viskas gyvenime yra klasifikuojama į skaičius, kainuoja daug. Ta kaina dažnai tampa beprasmybė, t.y. mokslo nepritaikomumas realiame žmogaus gyvenime. Kas iš skaičių, kuriais aprašome skirtingas žmogaus savybes, jei jis vis tiek kenčia? Pripažinkime, tai taip pat labiau skurdina nei praturtina.
Atskirdama nuo žmogaus asmenybės jo dvasingumą bei ignoruodama santykio su Dievu prigimtinę reikšmę, psichologija stipriai tolsta nuo visapusiško žmogaus suvokimo. Religingumas, tikėjimas ir netgi netikėjimas – tai temos, be kurių psichologijos filosofijos praktikai sunku įprasminti save, o ką jau kalbėti apie pagalbą žmogui jo kančios akivaizdoje. Mokslas apie sielą, ignoruodamas žmogaus religingumą, rizikuoja pastūmėti ir patį žmogų nebesigilinti į tai.
(Nu)tylėjimas tikėjimo tema yra iškalbingas. Ką jis reiškia psichologinio konsultavimo praktikoje? Rezultate klientai tyli apie savo religines patirtis. Neieško, nesinaudoja ir nesiremia jomis ištikus sunkumams ir krizėms. Jaučiasi nejaukiai, mėgindami savyje suderinti tarpusavyje nederančius požiūrius, vieno iš kurių centre yra Dievas, o kito – pats žmogus. Tenka pripažinti, kad išgyvenančiam sunkumus žmogui psichologija dažniausiai pasiūlo kelią, kuris vadinasi: centre esi tu pats. Dažniausios laikysenos yra raginimas remtis savimi, pasikliauti savo mintimis, protu, jausmais, išmokti juos keisti, valdyti, mobilizuoti ir perorganizuoti savo vidinius resursus, susikurti savo viltį. Visa tai veda gilyn į Aš pasaulį. O visgi Aš yra per daug abstraktus veiksmų matas, kad būtų galima numatyti iš jo išplaukiančių veiksmų pasekmes. Kad Aš taptų objektyvesnis, jis neišvengiamai ieško atskaitos taškų. Aš visada ieško savo galutinio tikslo, judėjimo krypties į tai, kas yra Tiesa. Kol ši kryptis nenustatyta, Aš neveikia... Tai kaip kompasas, kuris niekam vertas pametęs žinojimą, kur yra šiaurė.
Kiekvienas žmogus ieško šios krypties, atskaitos taško, centro. Labai svarbu konsultantui iš šio centro laiku pasitraukti pačiam ir padėti klientui (jo nuostabai!) pamatyti naują galimybę iš centro patraukti savo sužeistą Aš. Tai labai sunki ir, drįstu sakyti, esminė gijimo dalis: patraukti iš savo gyvenimo centro save patį. Taip atsiranda galimybė neužstoti tikrojo tikslo. Tuomet tame centre jau nebe tu pats ir ne tavo konsultantas, o tai, kas iš tiesų suteikia prasmę gyvenimui – Tiesa. Neįsižiūrėjus, išties keistai skamba mintis, kad tu esi labai svarbus, bet ne lemiamas veiksnys visame kame, net ir savo paties gerovėje. Dar keisčiau gali skambėti mintis, kad tik taip – patraukiant save iš savo gyvenimo centro – pasiekiamas išgijimas... Šią tiesą praktikoje pagrindžia vienų sunkiausių gyvenimo būsenų – priklausomybių – gydymas.
Tikėjimas vertybių klausime yra visada, net ir tada, kai atrodo, kad jis atmestas. Kokios yra mūsų gyvenimo vertybės? Iš praktikos žinau, kad dažniausiai girdimi atsakymai, jog tai – asmenybės augimas, laisvė ir laimė. O kaip su požiūriu į tikėjimą, viltį, atsakomybę, gyvybę, kančią, ištikimybę, atgailą, užuojautą, pasiaukojimą, pasitikėjimą, atleidimą, nuolankumą? Ar visa tai yra mūsų gyvenimo vertybės? Neatsakęs į šiuos klausimus, žmogus neteks reikšmingos atramos. Kai jį aplankys jausmų sąmyšis, liga ar išdavystė, kai ateis senatvė, tokia atrama bus būtina. Turimomis vertybėmis yra paaiškinamas visas gyvenimas. Kitais žodžiais tariant, gyvenu apie tai, ką vertinu.
Man, kaip ir turbūt daugeliui konsultantų, savotiškai lengva papasakoti apie savo teorinę orientaciją, tačiau yra žymiai didesnis iššūkis atskleisti savo vertybes ir tikėjimą. Ar galiu su savo klientais pasidalinti tuo, kuo tikiu ir kuo (nemažiau svarbu!) netikiu? Galbūt netgi privalau tai padaryti? Neslėpsiu buvusio noro šiuos klausimus nustumti į šalį. Šį pasipriešinimą rėmė dvejonės apie tai, ką turi bendro mano asmeniniai religiniai įsitikinimai su klientų sunkumais, ir kodėl turėčiau jais dalintis? Pamenu, kai viena moteris, išsakiusi savo bėdas, netikėtai paklausė: „Jūs tikite Dievu?“ Atsakiau jai, kad esu katalikas. Tuomet atėjęs supratimas diena iš dienos vis stiprėjo. Pripažįstame mes tai ar ne, tačiau vertybiškai sterilus santykis psichologiniame konsultavime yra neįmanomas net ir sąmoningai to siekiant. Klientai turi teisę žinoti, kokiomis vertybėmis gyvena jų konsultantas, nes šio žmogaus vertybės neišvengiamai smelksis į pagalbos procesą. Suvokdamas tai ar ne, bet konsultantas visada rodo klientui vertybių ir tikėjimo pavyzdį, net jeigu tiesiai apie tai ir nekalbama.
Savo patirtyje turėjau nueiti netrumpą kelią, kol suvokiau būtinybę leisti tikėjimui laisvai veikti mano santykyje su klientu, kol išdrįsau pakviesti paliktą už durų Dievą būti kartu su manimi ir darbo kabinete. Pats nežinau ir neieškau kitos tiesos kaip tik Jo Meilės Žodžio žmogui. Šis Žodis skelbia tiesą, niekada nemeluoja ir nenuvilia. Esu nepaprastai dėkingas savo klientams, kurie padėjo ir padeda man šioje tikėjimo kelionėje. Jie man padėjo peržengti anksčiau įtemptą ribą tarp tiesiog būti ir konsultuoti. Kai tikėjimui nebestatau ribų ir leidžiu laisvai vaikščioti savo gyvenimu, jis atgyja, gaivina ir saugo. Toks aš galiu ir noriu daugiau duoti.
Kai Dievas yra priimtas į psichologo pašaukimą, tuomet atsiranda galimybė atsiskleisti mokslo apie sielą praktikos esmei – padėti žodžiu gydyti sužeistą sielą. Drąsinu žmones kalbėtis apie tikėjimą su savo konsultantais. Drąsinu klausti savęs, o koks yra mano tikėjimas ir ką jis šiandien man sako? Tai labai svarbi, mums dabar teikiama pokyčio galimybė.